Uogos, uogienės ir visokios kitokios kantrybės

Vasara rodos tik prasidėjo, apsidairau, o pasirodo jau liepos vidurys! Vis bandžiau prisiminti, ką gi aš laisvalaikiu veikiau liepos vidury praeitais ir užpraeitais, o gal ir dar prieš 10 metų? Ech, labai nenoriai, bet teko prisiminti, kad ant krūmų jau prisirpo uogos. Saldžios, skanios, didelės. O sūnus, kaip tyčia, uogienes mėgsta ne mažiau, nei pats Mikė Pūkuotukas. Todėl apsiginklavusi kibiriukais, indeliais ir bliūdeliais (kad ne per mažai, bet ir ne per daug jų būtų), penktadienį po darbo išskubu į sodą vasaros gėrybių rinkti. Galvoju sau - geras laikas bus pailsėti, atsitraukus nuo minčių apie visus tuos emociškai ir kognityviai daugiau ar mažiau intensyvius pokalbius, patyrimus ir rūpesčius savo darbo kabinete ir už jo ribų.

Turiu pridurti, kad mano santykis su visokio plauko "buitiaku" yra gana vienpusiškas - buitis mane vejasi ir kartais pasiveja kaip ir visus kitus tarnų neturinčius mirtinguosius, tačiau iki abipusės meilės mums toli. Aš daug geriau jaučiuosi galvodama, nei darydama, ir dažnai turiu įtarimą, kad nuvalytos dulkės, iškeptas pyragas ar pagaminta vakarienė galėtų suteikti man gerokai daugiau džiaugsmo, jei tik nustočiau galvoti, ką bent šiek tiek mažiau laikino galėčiau per tą laiką nuveikti (na, parašyti dar vieną psichologinio vertinimo išvadą, pagaliau sudėlioti tą programos efektyvumo vertinimo tyrimo planą, pažaisti su sūnumi ar paskaityti kokią proto įkrečiančią knygą (sau, jam ar abiem). Tačiau kažkuri mano intuicijos dalis vis kužda, kad kartais pervertinu tuos "mažiau už pyrago kąsnį" laikinus dalykus, tad uogų kibirai ir puslitrinių stiklainių stirtos skamba kaip visai puiki galimybė pasimėgauti tuo tiek pat laikinu, kaip ir visa kita, gyvenimu.

Uogų rinkimas galėtų būti beveik meditacinė praktika, tačiau šalia žaidžiantis sūnus kol kas turi šiek tiek kitokią nuomonę. Visi žaislai savo vietose, nieko netrūksta, tik... Automobilyje turėjo likti užvakar pakeista priekinio jo žibinto lemputė. Įdomumas neišpasakytas, vakar taip smagiai ištyrinėta buvo, bet dar žaisti ir žaisti su ja... Tiek žaidimų pasirodo (ups, nežinojau) prigalvota, o aš šiandien kaip tik praeidama pro elektronikos konteinerį drįsau ja atsikratyti (dėl visa ko, kažkaip nesinori stiklinės lempos žaislų dėžėje). Na va, žibinto nėra, o taip reikia. Ir kai trimečiui kartais ko nors reikia, tai suprask - REIKIA. Prasideda derybos, kaip tą lempą sugrąžinti į jo gyvenimą (pavyzdžiui, važiuoti paimti iš to konteinerio, arba nupirkti naują, o jei autoprekių parduotuvė nedirba, juk visuomet yra Senukai...). Derybų imtasi "iš peties", tad mano galvoje prasisuka visa teorija apie ribų nustatymą ir nesileidimą į derybas (šiaip tokiose situacijose, kai žinai, kad tiesiog negali duoti ko nors, nes neturi, turėtų būti lengviau, nei tada, kai turi neleisti ko nors, ką šiaip turi galimybę leisti - kalbu apie trečią filmuką, saldainį prekybos centre ar dar kokį nors "noriuką", bet šįkart kažkaip nepalengvino - gal tas "ups, juk išmečiau!" išdavė kaltės krislą mano akyje, už kurio galima labai tvirtai užsikabinti derybose, gal dar kas nors...). Taigi, derybų nebus (nes ir šiaip čia nėra ko derėtis, juk nelaikau tos lempos paslėpusi kišenėje), kompensacijų irgi (neturiu šito, bet imk, vaikeli, dar vieną saldainį, kad neliūdėtum - tai irgi gali išpūsti trimečių norus kaip oro balionus). Ramiai paaiškinu situaciją, ir sūnus nueina toliau žaisti. Po kelių minučių sugrįžta su naujais argumentais, kad be tos lempos dabar išvis neįmanoma žaisti, o ir apkritai gyvenimas nemielas be TOS lempos. Kokie 543 ramūs, audringi, viltingi ir ašaringi klausimai, "kaip man dabar žaisti?", ir nuobodžiai besikartojantys mano atsakymai. Ir kai jau buvau betampanti pati sau panaši į užstrigusią plokštelę ir beimanti abejoti, ar ši taktika tikrai teisinga (hm, juk knygose paprastai nerašo, kad teks kone pusvalandį sugebėti nesiderėti ir nenusileisti vaikui, kuris, kaip tyčia, šiandien kažkoks neįtikėtinai kantrus) - sūnus staiga paklausia:

- Mama, ar galiu padėti rinkti uogas?

Taigi, uogas kartu į pilvą ir kibirą saujom pylėm, ir dar šį tą išmokom. Iki kito "noriuko". Ir tik nepasakokit, kad vaikai neturi kantrybės. Dar ir kaip turi, ir dažniausiai tvirtesnę nei suaugusiųjų (galit paklausti paauglio, kuris nesimokys taip atkakliai ir tiek, kiek reikės, kad tik nugalėtų savo tėvus, jei jau tokia kova yra prasidėjusi). Motyvacija yra viskas, nuo ko ta kantrybė priklauso. Todėl palieku sau atmintinę artimiausiai ateičiai:

1) "noriukai" dažnai išreiškia ne tiesioginį norą, o suaugusiojo dėmesio poreikį. Prevencija čia veikia daug geriau nei intervencija - svarbu skirti pakankamai dėmesio ne tada, kai vaikas pratrūksta, o tada, kai viskas ramu ir šviesu.

2) "noriukų" intensyvumas tiesiogiai proporcingas ankstesnio nuolaidžiavimo laipsniui. Jei vienąkart nusileisi, kitąkart atsiimsi su kaupu.

3) vaikai nori turėti tvirtus suaugusius aplink, į kuriuos galėtų atsiremti tada (ypač tada), kai patys yra išėję iš emocinės pusiausvyros. Todėl svarbu išlaikyti savo ramybę tiek laiko, kiek reikės (o jei nepavyksta, bandyti suprasti (pačiam ar su psichologu), kas trukdo išlaikyti ramybę ir kaip galima sau padėti).

4) "gyvenimas yra gražus, tik reikia prie jo priprasti" - kažkur ir kažkada pasakė (parašė?) Juozas Erlickas. Mokykimės patys ir mokykime to savo vaikus.