Apie sparnus: meilę sau ir meilę kitam

Prie miesto bibliotekos sūnus gaudo balandžius, o tie, pasirodo, greiti ir niekaip nepagaunami, tikri šmikiai. Nusivylęs prieina prie manęs pasiguosti:

- Mama, Dievas viską sukūrė atvirkščiai!

- Kodėl taip manai?

- Nes paukščiai turi sparnus, o žmonės neturi, o aš noriu skraidyti!

Hm... Nu tikrai, kad atvirkščiai, kai pagalvoji. Paukščiai turi tokią dovaną, apie kurią net nesusimąsto, o mes, kaip žemės kirminėliai, šliaužiojam čia tik pasvajodami apie dangaus platybes, ir dažniausiai galėdami jas patirti tik pro storą iliuminatoriaus stiklą. Bandau, aišku, paguosti sūnų, kad mes, žmonės, mokam skraidyti visokiais gudriais prietaisais, kaip antai oro balionai, lėktuvai ir t.t., bet jis lieka neperkalbamas:

-Ne, aš noriu iš tikrųjų skraidyti, pats ir su savo sparnais!

Na, ką gi... Kaip ir su daugeliu dalykų gyvenime, teks susitaikyti ir su šituo.

Atsimenu, būdama maža ir aš labai mėgdavau žaisti paukščius. Ryte atsikėlusios su sese pasiimdavom sunkias vatines kaldras (o kartais nepatingėdavom išnerti jas iš užvalkalų, mat su jais tikrai gerokai linksmiau plasnoti), ir lėkdavom per visus du kambarius skersai ir išilgai, protarpiais užkliudydamos viena kitą savo sparnais (ir snapais aišku įgnybdavom, jei nepavykdavo pasidalinti erdvės). Antklodės plasnodavo paskui kaip tikri sparnai, o žaisti dar sugebanti fantazija nukeldavo mane į padangių aukštybes, kuriose yra tik Aš ir laisvas skrydis, su visais nežinomais ir nepažintais kraštais, stebuklingais toliais, saulėtomis kalnų viršūnėmis ir slėnių šešėliais. Vis dėlto, nors skraidyti man patiko, maloniausia akimirka ateidavo tada, kai sugalvodavau susisukti lizdą. Tada praversdavo tas vatinių kaldrų sunkumas ir storumas - pasitelkus nemažas mažo žmogaus pastangas susukti jas ratu, jos stangriai apsupdavo mane kartu su atsitemptomis lėlėmis, ir leisdavo patirti tikrą jaukių namų jausmą. Būdavau tuose namuose viena su savo mintimis, lėlių, paklūstančių visiems mano norams, kompanija, ir malonia šiluma. Vis dėlto po kurio laiko vėl imdavau svajoti apie sparnų pakėlimą, ir, sukaupusi jėgas, vėl kildavau tyrinėti plačiojo pasaulio, kuris tuomet dar tilpo į du kambarius ir daugiabučio kiemo Šiaulių Beveik Pietiniame platybes.

Vaikų žaidimai - tai gyvenimo repeticija. Saugioje savo vaikiškoje vaizduotėje treniravausi santykius su savimi. Santykius tokius, kokie jie yra - su pakilimais ir nuopoliais, atradimais ir praradimais, laisvės ir saugumo poreikiais. Tokiu pačiu ritmu gyvenu ir dabar, visai kaip ir kiti žmonės, išdrįstantys mintyse ir tikrovėje skristi ir nusileisti, atrasti ir prarasti, tyrinėti ir pailsėti. Svarbu tik tą ritmą jausti ir leisti jam vykti, branginant savo jausmus ir girdint troškimus - mokantis mylėti save.

Po kurio laiko Artūras man priduria:

- Ai, bet gi tėtis sakė, kad iš meilės galima skraidyti kaip ant sparnų. Bet kas ta meilė yra?

Ir būna gi kartais, kai vaikai ima užduoti sudėtingesnius nei "kur mano transformeris?" klausimus, o man gerklėje užstringa gumulas ir norėtųsi pasakyti - "gal išalkai? Štai, uogienės stiklainiukas. imk, mažuti, užkąsk....". Nes kas gi aš tokia, kad galėčiau papasakoti jaunam išminčiui, kuriam nebeužtenka banalių atsakymų ("kai myli mamą ir tėtį"), kas ta meilė?

Kai praeina kūdikystė, mamos, tėčiai ir jų jau nebe bejėgiai vaikai ima mokytis gyventi vieni su kitais suartėjimo ir nutolimo ritmu. Vaikščioti išmokęs kūdikis nori savarankiškai tyrinėti pasaulį, o pavargęs nuo sizifiško Visatos tyrinėjimo nori sugrįžti į šiltą glėbį ir ten pasisemti jėgų, pasimėgauti saugumu, rūpesčiu ir besąlygine tėvų meile. Dažniausiai tėvai sugeba ją suteikti savo vaikams, kad šie vėl galėtų iškeliauti tyrinėti pasaulio, nors šis procesas dažnai būna lydimas visokiausių nuopolių ir pakilimų. Juk anksčiau ar vėliau vaiką tenka išleisti ne tik į kitą žaidimų aikštelės kraštą, bet ir į mokyklą, stovyklą, diskoteką, pasimatymą. Išleisti net ir žinant, kad jo laukia daug pavojų, klaidų, tikrų ašarų ir tikro skausmo. Išleisti bandant pasitikėti, kad vaikas, degančiomis akimis trokštantis pažinti pasaulį, pajėgs jį ištverti kartais tokį netobulą ir skausmingą. Išleisti ne per anksti ir ne per vėlai (kaip gerai, kad Artūras dar neprašo išleisti jį ne tik į pasimatymą, bet ir į jaunųjų parašiutininkų ekstremalų būrelį). Vaikai, patirdami savo tėvų meilę, gebančią laiku apglėbti ir laiku paleisti, mokosi turbūt pirmąsias meilės pamokas, kurios jiems pravers ateityje mokantis mylėti savo partnerius ir savo vaikus. Tik turbūt tų meilės pamokų tiek daug, kad iki paskutinio atodūsio jos nebūna visos išmoktos - juk su kiekvienu įkvėpimu galima atrasti dar šį tą naujo.

Dr. C. P. Estes nygoje "Bėgančios su vilkais" yra toks įdomus skyrius, kuriame nelengvai, bet išmintingai aprašyta meilės santykių dinamika - gebėjimas mylėti kitą žmogų ne tik pirminiu įsimylėjimo laikotarpiu (kai skraidoma ant sparnų), bet ir vėliau, yra priklausomas nuo to, kaip sugebame įsileisti gyvenimo baigtinumo realybę į mūsų santykius. Kitaip tariant, mylint mus gana greit pasiveja pasąmoninis žinojimas, kad anksčiau ar vėliau šį nuostabų atrastą lobį teks prarasti, nes visi esam mirtingi. Ir tada turime du kelius - arba bandyti su tuo susitaikyti ir drąsiai eiti tuo skausmingu meilės keliu, arba pabėgti (nutraukti santykius, mylėti gyvenimą ir kitus žmones drungnai, neigti, tapti priklausomu ir t.t. - kiek žmonių, tiek pasirinkimų).

-Sūneli, meilė yra nuostabus jausmas tavo širdelėje, kuris leidžia mintimis pakilti į dangų be sparnų, o paskui sugrįžti atsikvėpti atgal į lizdą.

"sugrįžti, nepaisant nuojautos, kad viskas, kas prasideda, kada nors ir baigiasi - mirtimi, ar tiesiog taip nutinkančiu gyvenimu" - tą aš jam pasakysiu kada nors gerokai vėliau.

Tai gal ne taip ir nuskriaudė mus Dievas, neduodamas plunksnuotų sparnų? Juk davė kitokius du - galimybę mylėti save ir kitus.

- Aš tai myliu savo žirnius ankštyse. - ir laimingas laupo žirnių ankštis ant suoliuko, greta zujant balandžių ir žvirblių pulkams. Laiminga ta vaikystė, ką ir besakyti...