Apie ilgesį

Apie ilgesį kalbėti sunku. Žmonijai daug geriau sekasi apie jį groti ir dainuoti, rašyti eiles, kurti paveikslus ar skulptūras. O tiems mirtingiesiems, kas šių talentų neturi, tenka ilgėtis tyliai, kartais rudenį pasvajojant apie vasaros šilumą, o vasaros kaitroje - apie jaukų rudeninį lietų.

Kai su vaikais kalbam apie jausmus, kartais naudojam svogūno metaforą. Iš išorės matome vieną jo lukšto sluoksnį, tačiau apsiriktume, jeigu manytume, kad tik tiek ten ir yra. Pavyzdžiui, matome supykusį vaiką, kuris nori to, ko negali gauti. Nulupę traškantį pykčio sluoksnį galime rasti ašaras spaudžiantį minkštą apvalkalą (na, tarkime, pavydą, nes draugas turi tai, ko vaikas norėjo). Bet tai dar ne viskas. Nulupę pavydą galime rasti liūdesį, abejones savimi ir kitais, nepasitikėjimą, ankstesnes nuoskaudas ir dar daugybę visko. Toks jau tas svogūnas.

Dažniausiai iki pačios svogūno šerdies, kuri pilna aštriausiai akis graužiančių ir ašaroti verčiančių sulčių, nekasam. Daug visko ten gali slypėti, bet beveik visada ten sutiksim ilgesį. Ilgesį to, ko visada troškome, bet neturėjome, taip pat to, ką turėjome ir praradome. Galbūt net ilgesį to, ko niekada nepažinome, bet kažkur širdies kertelėje žinome, kad egzistuoja. Tas ilgesys gali būti toks skaudus, kad ne veltui mes jį nukišame į pačius giliausius užkaborius - kitaip jis ims ir išdrįs kelti savo reikalavimus, gaivališka jėga griaudamas įprastą tvarką. Arba priešingai - supančios mus skausmingai lipnia melancholija, atims jėgas, viltį ir džiausmą.

Dėkoju Dievui, kad mus sukūrė tokius sudėtingus ir įdomius, bet dar labiau džiaugiuosi, kad nėra reikalo ir būtinybės kaskart susidūrus su intensyviais jausmais tuos sluoksnius kapstyti. Dažniausiai mums užtenka žinoti ir pripažinti, kad tiek mumyse, tiek kitame žmoguje šalia mūsų, slypi daug daugiau, nei matome paviršiuje. Šis pripažinimas leidžia būti nuolankiems ir pagarbiai žvelgti į kito žmogaus pasirinkimus, kad ir kas nutiktų.

Viena klientė, nuoširdžiai besistengianti atkurti (o gal sukurti naują, kitokį) ryšį su paaugliu sūnumi, sako (perfrazuoju su jos leidimu): "kartais pažiūriu į jį ir imu iki skausmo ilgėtis laiko, kai jis buvo mažas ir mielas berniukas, pribėgantis manęs apkabinti". Ilgesys, ypač neįsisąmonintas, kartais verčia mus užstrigti praeityje, kartojant tai, kas esamomis sąlygomis nebetinka, nebeveikia.

Šiai moteriai reikėjo daug laiko ir pastangų, kad galėtų paleisti praeitį. Tame laike ji turėjo akis į akį susidurti su skausmu, kylančiu pripažinus kai kuriuos neišsipildžiusius lūkesčius. Jai reikėjo priimti liūdesį, pyktį, nusivylimą ir dar daugybę kitų sunkių jausmų, susikaupusių jos asmeniniame gyvenime ir santykiuose tarp šeimos narių. Tik po visos šios jausmų audros, atėjo ilgesys. Kaip ji pati sakė, kartais skausmingas, kartais švelnus. Bet jis jau nebebuvo griaunantis santykius ar trukdantis paleisti auganį vaiką. Jis buvo tiesiog nepraeinantis. Turbūt mums, mirtingiesiems, taip jau būna.