Esu vaikų ir paauglių psichologė, besimokanti vaikų psichoterapeutė ir bandanti aug(in)ti mama. Šalia manęs auga dar visai jaunas sūnus ir šiek tiek vyresnis (nors irgi dar jaunas, ypač širdyje) jo tėtis – jie yra didieji mano įkvėpėjai, leidžiantys (o kartais ir priverčiantys) svajoti, augti ir mokytis. Tad ir šis tinklaraštis – tai ne psichologo patarimai ar straipsniai, o mano asmeninė patirtis, ieškojimai ir atradimai. Nes kad ir kuo dirbtume  – visų pirma esame žmonės.

 

Psichologo krėslas (ar kilimas, ant kurio žaidžiu su vaiku), žaidimų aikštelės ir ypač tas kvadratinis metras grindų  šalia vaiko lovelės – erdvės, kuriose kyla begalės minčių apie gyvenimų pradžias. Kas ir kaip vyksta mumyse, kad iš pasaulį pro vos pravertas klaidžiojančias akis stebinčių naujagimių tampame sąmoningais, kuriančiais ir suprantančiais suaugėliais? Kad ir kaip ten būtų – viskas, ką patyrėme, kažkaip lieka mumyse. Ir veikia mūsų  vaikus. Ir jų vaikų vaikus...

​

Kažkuriuo metu tų pasvarstymų susikaupė tiek daug, kad teko pradėti rašyti, bandant užfiksuoti ir pasidalinti bent keliais trupiniais kasdienybės. O ji juk būna visokia  – kartais netikėta, o kartais ir be galo paprasta. 

​

​

​

​

​