Apie tai, kokie mes (ne)laisvi

Vieną karantino dieną (turbūt kai įgrisau su savo nurodinėjimais „plauti rankas, tvarkyti žaislus ir t.t.“), sūnus sako:

- Mama, kodėl tu visada nori, kad viskas būtų pagal tave? Nusprendžiau, kad šiandien viską darysiu pagal Dievą.

Na, negi ginčysiesi su tuo... Pagal Dievą tai pagal Dievą...

Kalbėdama su žmonėmis (ir pati bandydama prisitaikyti prie nuotolinių konsultacijų – tai nebuvo man įprastas darbo būdas), pastebėjau, kad karantino laikotarpiu neretai susiduriame su paaštrėjusiais vidiniais (kartais – ir tarpasmeniniais) konfliktais dėl kontrolės.

Kai įprasta situacija pasikeičia, mums reikia laiko prie jos prisitaikyti, ir tam tikru metu viskas gali atrodyti chaotiška, nekontroliuojama. Pats nenuspėjamas ligos plitimas priminė, kad mums įprastas gyvenimo ritmas, mūsų įpročiai, ritualai, kuriuos kontroliavome, gali labai greit būti pakoreguoti. Pavyzdžiui, gal mes labai atsakingai ir apgalvotai keletą mėnesių planavome kelionę, šventę, mokymus – ir staiga visa tai išsprūsta mums iš rankų. Tai, ką mes jautėmės kontroliuojantys – nebe mūsų valioje. Susikaupę pasikeitimai ir sunkumai, susiję su prisitaikymu prie jų, gali kelti susierzinimą, pyktį, nerimą, bejėgiškumą ar dar daugybę kitų jausmų. Tačiau kontrolės praradimas kai kada gali sukelti ir geroką palengvėjimą – „pagaliau kažkas sustabdė tą lėkimą, ir aš savaitgalį galiu sau leisti nieko neveikti ir su niekuo nesusitikti“. Pasikeitusios aplinkybės priverčia tokį žmogų elgtis taip, kaip jis anksčiau būtų norėjęs, ir neprisiimti už tai atsakomybės. Tik kažin kas vertė lėkti ir neleido nieko neveikti anksčiau? Bet čia jau kitas klausimas – apie tai, kaip mes, prisitaikydami prie aplinkos arba vedini vidinių neįsisąmonintų procesų, kartais nustojame girdėti save ir tikrus savo poreikius.

Visi mes turime įvairių būdų, kaip tvarkomės su tuo, jog daugybė dalykų iš tiesų ne mūsų valioje. Galime atiduoti atsakomybę į mamos, vyro/žmonos rankas. Kartais tai velniškai patogu, nes galima nieko nedaryti, tik pykti į valias. Kartais ieškome savo kelio, atiduodami dalykus, kurių negalime pakeisti, į Dievo rankas. Tačiau kartais kylantis nerimas gali būti toks stiprus, kad bandysime jį suvaldyti, perdėtai kontroliuodami save ir savo aplinką – tai ir kompulsiškas tvarkymas bei valymas, ir perdėta kontrolė santykiuose (ypač dažnai pasitaiko santykiuose su vaikais – iš minėto mano sūnaus pastebėjimo galima suprasti, kad 24 val. su tėvais ir jų teisėtais ar perdėtais reikalavimais kelia šiokį tokį diskomfortą), ir smarkus savo jausmų bei impulsų slopinimas. Kitame spektro gale gali pasireikšti depresiškas atsiribojimas nuo bet kokios valingos veiklos, vengiant prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, bet už tai mokant didelę kainą – užplūstantį bejėgiškumą, beviltiškumą, beprasmybę. Be pagalbos iš to ištrūkti būna sunku (o kartais tokia būsena būna ir pavojinga, tad tokiu atveju psichologinė/psichoterapinė pagalba – būtina). Jei šiame spektre dar yra suvokto liūdesio, ilgesio, pykčio ir kitų „gyvų“ (gyvybingų) jausmų – už jų verta kabintis, bandant padėti sau susivokti, kas vyksta. Na, o tarpe tarp perdėto kontroliavimo ir bejėgiškumo žmogaus psichikoje plyti neaprėpiami klodai sąmoningų ir nesąmoningų, mums padedančių ir trukdančių įveikos mechanizmų. Išties įdomu ir verta paklaidžioti, bandant juos atrasti ir suprasti.

Kad ir kaip skirtingai mes visi bandytume (iš)gyventi šį sudėtingą mūsų (ne)laisvos valios klausimą, vis dar liekame visiškai atsakingi už tai, kaip, turėdami visus objektyvius apribojimus, praleisime šią dieną. Nes pasirinkimų, net esant tarp keturių sienų – maždaug begalybė. Mano minėta perdėta kontrolė ar depresiškas atsiribojimas lygiai taip pat gali būti ir nerimo dėl asmeninės atsakomybės įveikos būdai. Todėl bandyti atrasti ir suprasti, kas slypi po tais įveikos mechanizmais – dar įdomesnė, tačiau atsargumo ir atsakomybės reikalaujanti kelionė.

Tą pačią dieną sūnus, pagyvenęs pagal Dievą ir vakare pasiginčijęs dėl to, kad „Dievas mano, jog žaislų tvarkytis nereikia“ ir dėl to, kad „Dievas norėtų, kad dar nelipčiau iš vonios, čia juk labai smagu“, nustebino, padaręs dar vieną mąstymo posūkį žmogaus laisvos valios klausimu:

- Jau užteks pagal Dievą, nuo šiol viską darysiu pagal save.

Ir taip drąsiai, kad ir kiek medžių bei kliūčių būtų prieš akis, jis ieško savo kelio. Tad nesvarbu, kiek mums metų – mes visada nešamės savo ribotos laisvės ir atsakomybės naštą. Arba sparnus. Kaip pažiūrėsi.