Balkiai

Kaip suderinti šeimą ir darbą? Šis klausimas turbūt iškyla ne vienai mamai ar tėčiui, ypač tada, kai smarkiai stengiamasi, kad mylimiems vaikams ir sutuoktiniui/-ei nieko netrūktų (laiko, dėmesio, pinigų, saugumo...). Ir vis dėlto, turbūt nėra idealiausių sprendimų, gal tik nuolatinis balansavimas tarp jų.

Prieš kurį laiką per gimtadienio pietus paklausiau savo tėčio, kokia tų balkių, laikančių jų namų lubas, istorija - prisimenu, kad jie stovėjo sukrauti į didžiulę krūvą kieme dar tada, kai aš buvau kokių 7-erių. Ir taip, tai balkiai, o ne kokios sijos ar sąramos - net jei šis žodis yra Didžiąją kalbos klaida laikoma svetimybė, sijos man visai nesiderina su ta jėga, apie kurią dabar noriu kalbėti. Išgirdau iki šiol man nežinomą istoriją, kuri įprasmino kai kuriuos mano pasirinkimus, o taip pat man šiek tiek paaiškino, kodėl savo vyru labiausiai žaviuosi ne tada, kai gaunu gėlių, o tada, kai matau jį gerokai pavargusį nuo darbo.

199n-taisiais, kai mūsų žodynas buvo pilnas svetimybių, o žmonės dirbo visokiausius darbus, mano tėtis, po visos savaitės savo darbe, vieną savaitgalį dalyvavo miško kirtimo darbuose. Tai buvo savaitgalis, kai aš, dar mokyklos nepradėjusi lankyti pyplė, koncertavau savo patį pirmutiniausią kartą gyvenime. Miesto kultūros namų scenoje. Koncertas ne solinis, ir iki dainininkės man tiek tada, tiek dabar gana toli, tačiau tai gana svarbi proga šeimai būti kartu. Aš visai neatsimenu, kaip ten buvo, bet galiu įsivaizduoti, kad nusivylimo, liūdesio, kaltės ir viso kito tuo metu šeimoje buvo apsčiai. Tačiau mano tėtis, panašu, kad iki šiol dėl to nelengva širdimi, tada išvažiavo kirsti medžių.

Ir kas gi nežino, koks neįkainojamai brangus yra laikas su šeima, svarbūs bendri atsiminimai, išskirtiniai šeimos įvykiai? Ir kaip liūdna, kai tėvai nemato savo vaikų dėl to, kad stengiasi jiems uždirbti dar ir dar daugiau pinigų? Bet - niekada neskubėkime teisti.

Šie, tą sunkų savaitgalį nukirsti medžiai, iki šiol laiko mano tėvų namų lubas. Namų, į kuriuos ir dabar, po daugelio metų, gera sugrįžti. Manau, kad darbo balkiai mūsų stogą laiko ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Mano tėvų šeimos, mano tėvų tėvų šeimos, ir mano šeimos viena svarbiausių vertybių - darbas. Lengvas ir sunkus, protinis ir fizinis, mėgstamas ir ne... Jaučiu, kad šis darbo balkis - tai palikimas žemę arusių mano protėvių, kurie neturėjo pasirinkimo tarp "dirbti ar nedirbti", nes tik vienas iš jų reiškė išgyvenimą. Kartais galiu juo džiaugtis, kartais - keikti, bet branginsiu - visada.

Linkiu visuomet atsargiai vertinti kitų žmonių veiksmus. O savo - ypač, nes perdėta kaltė daugiau trukdo, negu padeda. Gyvenimas pilnas sunkių pasirinkimų, iš kurių nei vienas nėra visiškai teisingas ar neteisingas. Bet yra balkiai, ir kiekvienas jų turi savo istoriją.