"Mama, o kada tu būsi vyrė?" - apie berniukiškus (ir mergaitiškus) reikalus

Šis klausimas nuskambėjo iš mano sūnaus lūpų, kurį laiką jam labai rimtai svarstant apie tai, kad vis dėlto dabar vairuoti turėtų tėtis arba senelis. Nepaisant to, kad su manimi sūnus nuo gimimo jau yra nuvažiavęs dešimtis tūkstančių kilometrų, ir tą pačią dieną aš jį vežiau beveik 300 km - kam rūpi tos buitinės detalės, kai dvimečio galvoje kirba fundamentalūs klausimai apie lyčių skirtumus...

Galima juoktis, piktintis ar įsižeisti (ypač jei lyčių lygybės idėjos galvoje sumaišytos su lyčių tapatumo idėjomis), tačiau aš nusprendžiau pasvarstyti, ką šis klausimas galėtų reikšti šiame amžiaus tarpsnyje. Būdamas 1 metų ir atėjęs į svečius pas bendraamžę draugę didžiulėje jos žaislų dėžėje, kupinoje mielų meškučių, lėlių ir antyčių, jis mikliai susirado vienintelę ten buvusią nedidelę mašinytę - nes "jėga viskas, kas su ratais". O ant pirmosios man padovanotos sūnaus nupieštos atvirutės-kvietimo į mamyčių dieną darželyje puikuojasi tikrai ne gėlytės ar mamytės, o "Monstertrakas". Lėlių vežimėliais smagiausia lenktyniauti, o pačias lėles - vestis šalia, sakant, kad "aš dabar tėtis". Mano sūnaus, kaip ir didžiosios daugumos pasaulio berniukų, nereikia mokyti, kas yra berniukiška, o kas - mergaitiška, nes jis ir taip puikiausiai tai žino! Ir gana anksti suprato, kad užaugęs jis bus vyras, todėl verta atidžiai stebėti tėtį, ir iš jo mokytis, ką reiškia būti vyru. Tai vadinama susitapatinimu - šis procesas yra svarbi asmenybės formavimosi dalis.

Atrodo, viskas labai paprasta ir gražu - mergaitė tapatinasi su mama, berniukas - su tėčiu, tėveliai džiaugiasi dėmesiu ir meile, vaikams atsako tuo pačiu, ir visi lengvai ir smagiai auga, be didelių audrų ir nesusipratimų. Ir vis dėlto, tikroji psichologinė lytiškumo raida vyksta gerokai sudėtingiau.

Neretas 3-5 metų amžiaus berniukas vieną dieną (tyliai arba garsiai) įvairiomis formomis pareiškia tėčiui, kad šis netrukdytų jam ir mamai, o drąsiausiems kartais išsprūsta netgi ketinimas užaugus susituokti su savo mama (mergaitėms tai taip pat būdinga, tik jų meilė būna nukreipta į tėtį). Žinoma, dažniausiai tokius ketinimus lydi smarkus gėdos ir kaltės jausmas, o kartais - bausmės baimė, pasireiškianti nerimastingumu, naktiniais košmarais ar agresyviais pykčio protrūkiais. Dauguma šių emocinių audrų anksčiau ar vėliau nuslūgsta, dažnai tėvams net nepastebint, kokia melodrama vyksta vaiko vidiniame gyvenime. Šie normalūs raidos iššūkiai įveikiami vėl susitapatinant su tėčiu ar mama. Kitaip tariant, vaikas nusprendžia, kad jei aš negaliu nukonkuruoti savo tėčio/ mamos, galiu bent jau užaugti toks kaip jis/ ji. Tačiau jei šeimoje esti daug nesutarimų, arba vienas iš tėvų, jausdamas didelį liūdesį, nusivylimą ar pyktį, savo emocinius bei artumo poreikius ima tenkinti pernelyg prisirišdamas vaiką prie savęs, o sudėtingiausiu atveju - tėvų porai išsiskiriant - lauk bėdos. Berniukas ar mergaitė gali (žinoma - gali ir ne) "užstrigti" neišspręstuose ankstyvosios meilės santykiuose ir tai vienaip ar kitaip nuspalvina tiek augančios asmenybės charakterį, tiek visus vėlesnius jo kuriamus artimus ryšius. Pernelyg didelis ar ankstyvas susidomėjimas santykiais su priešinga lytimi (ar atvirkščiai - artimų santykių vengimas jau suaugus), savo lyčiai nebūdingas elgesys, baimė konkuruoti (arba itin agresyvus elgesys), savivertės problemos ir dar daug kitų pasekmių vėlesniame gyvenime gali būti susiję su neišspręsta ankstyvosios meilės mamai/ tėčiui dilema.

Bet kolkas, kol dvimetis sprendžia klausimą, ar mama kada nors bus vyrė, viskas gerokai paprasčiau. Berniuko galvoje sukasi susitapatinimo su tėčiu idėjos ir svajonė kada nors užaugti tokiu, kaip jis. Juk tai turėtų būti taip nuostabu, buvimas vyru - didžiausia gyvenimo siekiamybė, tad atrodo truputį neteisinga, kad mylima mama kažkokia kitokia. Ne vyrė... Ir vairavimas, kaip valdžios ir jėgos simbolis, turėtų priklausyti vyrų (suprask - jo) kastai. Ir visai nebeaišku, kodėl mama, šiaip jau tokia galinga ir viską mokanti, nebando tapti vyre. Ir net atrodo tuo patenkinta. Ai, vis tiek tų moterų nesupaisysi, tai gal neverta dėl to daugiau sukti galvos.

Ir aš neretai pagalvoju, kad visai nesuprantu, ką reiškia būti vyru. Tad stengiuosi kartais likti nuošaly, stebėdama jų "Monstertrakų", raketų, kovojančių tankų ir robotų pasaulį. Žavus jis man, nors ir nepažįstamas.

P.S. Viena puiki D. Kindlon ir M. Thompson knyga, pavadinimu "Augant Kainui", man padėjo surasti kai kuriuos atsakymus į klausimą, kodėl tiek daug berniukų (lyginant su mergaitėmis) nepritampa, maištauja, kenčia, pyksta ir visaip necivilizuotai elgiasi mūsų švietimo sistemoje, ir dėl to būna nukreipiami pas mane psichologinės pagalbos. Aplinka, kurioje auga ir mokosi berniukas, turi bent šiek tiek vertinti ir puoselėti jų prigimtinius polėkius - judėti, tyrinėti, konkuruoti, nugalėti priešus ir nudobti mamutus, patirti kvapą gniaužiančius nuotykius ir išgelbėti princeses. Nes prieš vėją nepapūsi (o ir nereikia). Tad rekomenduoju visiems ir visoms, auginančioms būsimus (o širdyje - esamus) didvyrius.