Atsarga gėdos nedaro - visais gyvenimo tarpsniais, išskyrus paauglystę

"Atsarga gėdos nedaro" - kartoja sau mano trimetis sūnėnas, brendantis per sniegą. Ir susimąsčiau, ar tikrai? Gal gėdos ir nedaro, bet bėdas - kartais taip. Ypač paauglių tėvams, kurie kartais pasiduoda panikai, kad dar ne viską padarė, jog jų vaikai užaugtų žmonėmis, ir puola "taisyti" savo "gendančius" paauglius (dėl viso pikto). O ir žvelgiant į pačius paauglius neretai susidaro įspūdis, kad juos tarsi kažkas traukia prie bėdų, tarsi būti atsargiam reikštų neatleistiną nuodėmę.

Ir vis dėlto - paauglių smegenys taip sutvertos, kad maksimaliai išnaudotų šį laiką, skirtą "pasitreniruoti" suaugusiųjų gyvenimą, kuriam jie dar nėra pakankamai subrendę (smegenų sritys, atsakingos už planavimą, pasekmių numatymą ir t.t. dar nesusiformavusios - įdomus straipsnis šia tema). Tačiau treniruotis juk reikia! Tad tėvus, kuriems jau iki gyvo kaulo įgriso nuolatiniai ginčai su savo paaugliais, galiu nudžiuginti - gerai, kad apginti savo nuomonę ir suvaldyti savo emocijas jie treniruojasi dabar ir su jumis, o ne po 10 metų su savo darbdaviu.

Ar atsimenate save tuo nerūpestingu (iš tikrųjų visai rūpestingu, kartais net labai, bet tebūnie toks posakis) paauglystės laiku? Kaip žvelgėte į pasaulį? Su pasitikėjimu? Tikėjimu, kad "man taip nenutiks", žinojimu, kad štai, jau visai už kampo, turbūt ryt poryt laukia dar nepažinti kraštai, netikėti nuotykiai, neregėtos įdomybės? O kartais - visai priešingai - su nerimu akyse ir širdyje dėl nežinomybės, neaiškumo, susipainiojimo tarp to, ko nori, ir to, kas atrodo teisinga?

Save atsimenu gana puikiai, tačiau tą paauglišką nežinomybės/ vilties/ tikėjimo/ naivumo/ neaiškumo žvilgsnį pajusti dabar jau nelengva. Jį nuo manęs patikimai saugo mano, suaugusio žmogaus, patirtis, vis įkišanti savo kritišką trigrašį ir cenzūruojanti paauglystėje taip plačiai kerojusį "viskas įmanoma" požiūrį. Na, gerai, turiu ir padėkoti tam cenzoriui, nes be jo tektų savo dabartiniame gyvenime funkcionuoti 16-metės atsakomybės lygyje, o tai turbūt sukeltų nemažai praktinių sunkumų. Tačiau galiu paminėti, kad kiekvieno iš mūsų brandumas nėra statiškas - tuos kūdikio, vaiko, paauglio žvilgsnius į pasaulį mes nešiojamės su savimi visą gyvenimą, o kartais imame ir pasielgiame visai "ne pagal metus". Viskas gerai, kas gerai baigiasi, bet jei tai yra nuolatinis elgesio būdas, sukeliantis nemažai sunkumų gyvenime - rekomenduotina psichoterapija.

Tačiau kartais (kaip sportinę formą bandanti palaikyti trenerė), aš sąmoningai bandau susigrąžinti tą paauglę savyje, ir pastebėti bei pajusti tai, ką ji jautė žvelgdama į pasaulį.

Viena vertus, šis žvilgsnis man yra nepakeičiamas būdas suprasti ir padėti paaugliams, atėjusiems į mano kabinetą. Dažniausiai man jie gali kuo puikiausiai papasakoti, ką apie jų gyvenimą/elgesį/pasirinkimus galvoja suaugusieji, nes pastarųjų kritišką ir atsargų požiūrį į gyvenimą yra girdėję daugybės moralų pavidalu. Tačiau jie retai kada padeda (jei apskritai kada nors padeda) paaugliui elgtis vis brandžiau. Paauglys elgiasi remdamasis savo požiūriu į pasaulį, o suaugusieji - savo. Tad tik įsijaučiant į paauglio žvilgsnį galima padėti jam pačiam jame susigaudyti. Nes, patikėkit, dažniausiai ten viskas labai painu net pačiam paaugliui, ir vienu ypu sudėlioti viską į lentynas visai nereikia (ką dažniausiai ir bando padaryti suaugusiųjų moralai) - šiai užduočiai paauglys dar turi daug metų prieš akis.

Kita vertus - prisiminti ir vėl pajusti tą paauglišką smalsumo, nerimo, nekantrumo, nepastovumo mišinį būna tiesiog smagu :)

Paauglių tėvams taip pat rekomenduoju treniruotis "paauglišką žvilgsnį į pasaulį". Nes per -olika gyvenimo metų jūsų vaikas greičiausiai jau pakankamai gerai žino, koks atsakingas, kritiškas, protingas ir atsargus Suaugėlis esate. Ir, atėjus laikui, tikrai pats/pati tokiu taps. Tačiau ar tu atsimeni, koks neatsargus buvai? Ir kaip vis dėlto tapai tuo, kuo esi dabar?