Apie mažų vaikų norus ir poreikius

Anądien su drauge, auginančia pusės metų dukrytę, kalbėjomės apie tai, kad prieš susilaukiant vaikų, niekas mums nesakė, kad tie maži žmogeliukai turi tiek poreikių, kad kartais gali tekti visą parą tik juos ir tenkinti (iš tiesų, tai visi „su patirtimi“ tada tik tą ir kartojo, tačiau susitikimo su stebuklingu naujagimiu laukiančios smegenys tokios informacijos tiesiog nepriėmė). Kaip mamos su tuo gyvena? Vienos yra linkusios laikyti kūdikius ir vaikus „mažaisiais manipuliatoriais“, kurie „paverks ir išmoks nusiraminti patys“. Kitos (save dažniau priskirčiau prie šių) save užgraužia, kad tiek daug tų kūdikio poreikių liko nepatenkinta.... Štai brangiausias kūdikis jau prabudęs verkia, o tu dar duše su muiluota galva paskubomis šluostydamasi klausaisi visas amžinas 3 minutes trunkančio riksmo! Tačiau gana pavojinga dėl to per daug jaudintis, nes tai yra tiesus kelias į emocinį (ir fizinį) išsekimą. Manau, kad siekiamybė yra laviravimas kūdikio ir vaiko poreikių labirinte, stengiantis nepakliūti į kraštutinumų (abejingumo ir perdėto susirūpinimo vaiko poreikiais) spąstus. Noriu pasidalinti tuo, kas padeda šiame labirinte.

Visų pirma, labai svarbu atskirti vaiko norus ir poreikius. Mūsų, tėvų, pareiga yra patenkinti svarbiausius vaiko poreikius – maisto, gėrimo, šilumos emocinio artumo, bendravimo, žaidimo, poilsio ir pan. Tad vertindami vaiko būseną (pavyzdžiui, klykia prekybos centre ant gindų, ar zirzia įsikibęs į koją prie pilnos indų plautuvės), ir bandydami surasti adekvatų savo atsaką jai, turime pasvarstyti, kokį savo norą ar poreikį vaikas išreiškia (taip taip, net kai klykia ant grindų, svarbu sau duoti bent akimirką susivokti, kas vyksta). Ir šis darbas – galvoti – tenka mums, tėvams. Rėkianis pyplys prekybos centre atsakys „noooooju sitąąąąąą masinąąą“, taip padėdamas mums suprasti, kad turime reikalų su NORAIS. Valio! Nes mes, tėvai, neprivalome tenkinti vaiko norų (galime, bet tik kartais ir, pageidautina, saikingai). Vadinasi, galime atsipalaiduoti – vaiko emociškai tikrai netraumuosime, jeigu šio noro neišpildysime. Svarbiausias darbas mums tuomet lieka išlaikyti emocinę pusiausvyrą, bei padėti vaikui susigrąžinti savąją.

Na, o į vaiko poreikius jau turime žiūrėti rimtai, ir stengtis juos patenkinti laiku. O kad tai padarytume, tenka pasitelkti visą savo išmintį. Nes už vaiko klykimo prekybos centre greičiausiai slypi ne POREIKIS gauti dar vieną mašinėlę (nes tokio poreikio tiesiog nėra), o neišpildyti kokie nors kiti poreikiai. Dažniausiai taip elgiasi maži vaikai, kurie tam tikrose vietose patiria per daug stimulų (prekybos centre gausu kvapų, spalvų, garsų, viliojančių skanėstų) ir jų nervų sistema tiesiog laikinai „perdega“, tad jie nebesugeba suvaldyti savo emocijų. Taip gali nutikti ir daugelyje kitų situacijų – vakare valantis dantis, atvykus į svečius, kavinėje, ilgai užsibuvus žaidimų aikštelėje ir t.t. Jei taip nutiko (ar nutinka dažnai), nereiškia, kad vaikas yra nevaldomas monstriukas, o tėvai – nemokantys auklėti savo atžalos. Tai reiškia tik tiek, kad jūsų vaiko nervų sistema šios situacijos „neatlaikė“, tad reikia pasirūpinti, kad jis kuo greičiau pakliūtų į ramią aplinką, kur galėtų atsigauti ir pailsėti. O jūs užtikrintumėt vaiką, kad neįvyko nieko siaubingo, kad jūs esate šalia ir norite padėti jam nusiraminti. Gali būti, kad visiškai to išvengti nepavyks, tačiau režimas, pakankamas miego laikas ir ribotas laikas stimulų perkrautoje erdvėje (prekybos centrai, žaidimų kambariai ir pan.) turėtų padėti tokias situacijas padaryti retas ar išimtines. Taigi, mums labai svarbu atpažinti, ir reaguoti į vaiko poreikius, o ne į norus. Nes pastarieji yra begaliniai, neišsemiami, nuolatinis jų išpildymas mažina kūrybiškumą (jei gaunu viską, ko užsimanau tą pačią akimirką, nebereikia kūrybiškai mąstyti ieškant išeičių), skatina išlepimą ir paties vaiko pasimetimą jų begalybėje.

Šiek tiek daugiau painiavos yra tada, kai vaiko griežti norai ir nenorai (o čia jau vaikų išmonė begalinė: nenoriu praustis, noriu valgyti tik bandelę, noriu būti visada įsikabinęs į mamos koją, nenoriu, kad ji eitų į tualetą viena...) būna ilgesnį laiką susikaupusių nepatenkintų arba nesuprastų jo poreikių išraiška. Ir čia jau tėvams tenka nelengvas detektyvinis-psichologinis darbas, siekiant suprasti, kokie poreikiai už to slypi. Deja, jei tėvai nesistengia jo dirbti, arba jiems sunkiai sekasi suprasti, ir patyrę nesėkmę nusivilia, manydami, kad šis darbas nevertas jų dėmesio, vaikai dažniausiai griebiasi vis drastiškesnių elgesio būdų. Tad manau, kad būti tėvais-detektyvais verta visuomet - net jeigu kartais „prašauname pro šalį“ ir nesuprantame, ko tam vaikui iš mūsų reikia, jis jaučia mūsų skiriamą dėmesį (pavyzdžiui, atidžiai stebime, kaip ir ką vaikas žaidžia) ir dažniausiai nelieka skolingas. Tad blogiausiu atveju mes vis tiek pageriname savo santykį su vaiku. Tačiau tiesiausias kelias išspręsti dėl vaiko norų-nenorų kylančias problemas yra suprasti poreikius. O „neprašauti pro šalį“ šiuo atveju mums labiausiai padeda du dalykai – tai žinios apie vaikų raidą ir atidus vaiko elgesio stebėjimas.

Augant vaikui jo poreikiai keičiasi, ir tam tikri etapai yra gana universalūs. Tik gimęs kūdikis turi keletą labai paprastų poreikių, tačiau jų tenkinimas gali užtrukti didelę paros dalį. Pavyzdžiui, naujagimis gali maitintis ir norėti būti prisiglaudęs prie mamos kūno kas valandą po valandą. Tuo tarpu vyresnio vaiko mitybos ir emocinio artumo poreikiai mažėja (tiksliau, mažėja laiko, kurio metu tuo užsiimama), jie užleidžia vietą savarankiško veikimo, žaidimo, bendravimo, ribų atradimo ir kitiems poreikiams. Taigi, žinodami tikslų vaiko amžių (o tėvai rodos dažniausiai jį žino), mes galime numatyti, kokie poreikiai labiausiai tikėtini. Vaikai iki pusės metų gyvena daugiausia savo fiziologiniais ir fizinio artumo su mama (saugumo) poreikiais. Nuo metų iki dviejų dažnai „supasi“ tarp poreikio būti „vienyje“ su mama, ir savarankiškumo (šie poreikiai visiškai priešingi, tad sukelia daug ambivalentiškų jausmų tiek tėvams, tiek vaikams – tad tose „sūpynėse“ tenka suptis visiems kartu), taip pat savo kūno kontrolės poreikis („aš galiu suvalgyti tai, o galiu ir nesuvalgyti; aš galiu pasisioti ant puoduko, bet galiu ir ant kilimo, arba galiu pasistengti nepasisioti visai kurį laiką, nes mama nori, kad daryčiau į puoduką, bet aš ne mama, todėl nenoriu daryti į puoduką, va taip va“). Nuo dviejų prie viso to prisideda savo galios įtvirtinimo poreikis, auga pripažinimo iš tėvų ir bendraamžių poreikis ir t.t. Poreikiai būna įvairūs (o kartais ir mes tuos pačius dalykus galime pavadinti skirtingais pavadinimais), tačiau mūsų, tėvų pareiga išlieka juos suprasti, kol vaikas yra nepajėgus to padaryti pats. Visuomet kviečiu tėvus, pasimetusius vaiko elgesio sunkumų labirintuose, bandyti išnarplioti detektyvą, ko tam konkrečiam vaikui iš tiesų reikia. Kartais, atidžiai pasikapsčius, nustembame, kad vaikui trūko visai ne to, ko tikėjomės iš pirmo žvilgsnio (na, pavyzdžiui, aiškesnių ribų, o ne dar didesnio tėvų „vergavimo“ vaiko norams), tačiau tam suprasti reikia laiko ir atidaus žvilgsnio.

Smagu tai, kad ankstesnieji poreikiai niekur nedingsta (visiems reikia valgyti ir miegoti, būti saugiems ir mylimiems, jaustis reikšmingiems), tad tėvystė ir tėvai kasmet tik „turtingėja“ rūpesčiais. Geroji žinia – tėvai auga kartu su vaikais, tad daugumai tikrai pavyksta anksčiau ar vėliau atrasti reikiamus raktus, ir duoti savo vaikams būtent tai, ko jiems reikia (net jei kurį laiką visiems tenka pasimurkdyti balose ir duobėse).