Aš nesu tu, tu nesi aš

Kartais skausmingiau nei gimdymas – psichologinis atsiskyrimas nuo vaiko (jau vien dėl to, kad skirtingomis formomis trunka visą gyvenimą). Tačiau kartais turime įveikti tam tikrus šuolius, paspartinančius šį procesą. Kai kūdikį paliekame auklei kelioms valandoms, kai išlydime į darželį, mokyklą, universitetą ar prie altoriaus. Tam tikri įvykiai žymi fizinį, socialinį arba simbolinį atskirumą. Todėl per juos norisi džiaugtis, nes augti – nuostabu, tačiau tas džiaugsmas dažnai iki ašarų skaudus. Nes jis primena mums, kad esame atskiri žmonės, kiekvienas su savo mintimis ir tikslais (net jeigu tavo atskiras žmogus tegali nuropoti iki kito kambario krašto).

Psichologinis atsiskyrimas yra be galo reikšmingas vaiko raidoje. Jis gali vykti daugiau ar mažiau sklandžiai (net jei ir skausmingai), tačiau neretai jame susiduriame su sunkumais, su kuriais augantis žmogus turės kovoti visą gyvenimą (geriau – psichoterapeuto kėdėje, o ne alaus bare). Kodėl miniu alaus barą? Nes nemažai psichologinių sunkumų, suisjusių su atsiskyrimu nuo pagrindinio globojančio asmens (dažniausiai mamos) yra susiję su priklausomos asmenybės formavimusi. O priklausomybės būna visokios – asmenybė gali būti priklausoma nuo alkoholio, narkotikų, kito žmogaus ar kompiuterio. Priklausomybės objektas laikui bėgant gali keistis, bet pamatinė priklausomybės psichologija išlieka ta pati – žmogus siekia save prie ko nors „pririšti“, kad atsikratytų savo laisvės ir savarankiškumo pojūčio, kuris tokiems žmonėms būna pernelyg skausmingas. Skausmingas, nes laisvė yra susijusi su atsakomybe už savo veiksmus, o ją gali prisiimti tik pakankamai pasitikėdamas savo jėgomis. Nors čia svarbu priminti, kad psichologijojė nėra juoda/balta: visi mes nuo gimimo kovojame tą pačią kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės, ir didesnės nesėkmės (kai žmogaus problemos tokio gylio, kad jis gali būti pavadintas priklausoma asmenybe) reiškia ne diagnozę visam gyvenimui, o tai, kad žmogui reikalinga pagalba šioje kovoje.

Taigi, galime išskirti keletą dalykų, kurie apsaugo vaiką nuo priklausomos asmenybės formavimosi: tai tėvų supratimas, kad vaikas yra atskiras asmuo (bei pagarba jo riboms), bei palanki aplinka vaiko savivertei augti.

Prisimenant Froidą, viskas prasideda vaikystėje... O greičiau jai dar neprasidėjus... Būdami embrionai ar vaisiai mes esame visiškai priklausomi nuo mamos geros (ar blogos) valios, nes dar neturime savo kūno ribų – kol kas jos susiliejusios su mamos kūnu. Nors esu tvirtai įsitikinusi, kad žmogus prasideda įvykus apvaisinimui, o ne suėjus 12 savaičių, užaugus rankytėms, nagučiams ar dar kam nors, čia ne vieta šiai diskusijai, tad apsiribosiu mintimi, jog nuo pat mūsų atsiradimo iki gimimo momento esame unikalioje būklėje – jau turime savo kūną, tačiau jis dar neturi ribų, nes esti kitame (motinos) kūne. Nepaisant to, mes matome, girdime, jaučiame, ir nors dar turime mažai galimybių tai įsisąmoninti, visa mūsų patirtis visiems laikams įrašinėjama į "juodąją dėžę" – mūsų sparčiai besiformuojančias smegenis. Po šio unikalaus laikotarpio seka pirmoji mūsų (kol kas dar nesąmoniga) pažintis su mūsų kūno ribomis – gimstame. Šalta, keista, visai kitaip, nei buvo anksčiau – kūdikis verkia, tačiau rūpestingos mamos rankos (jos kvapas, širdies plakimas, kvėpavimas juk pažįstami...) nuramina. Taip pirmaisiais mėnesiais mes pratinamės prie minties, kad turime atskirą kūną. Žinoma, mums tai kelia įvairių prieš tai nepatirtų nepatogumų (pavyzdžiui, alkį, šaltį), todėl pratinamės labai po truputį - kol kas didžiąją laiko dalį dar tikimės praleisti kokiu nors būdu prisiglaudę prie mamos kūno. Taigi, jei tik gimstame sveiki, išnešioti, mes jau mokame tobulai apginti savo ribas (tiksliau, verkimu pranešti mamai, kad šiuo metu mums reikia užsimiršti apie atskiro kūno ribas, keliančias nepatogumus, ir norime trumpam užsimiršti, priglusdami prie mamos).

Šioje pirmųjų mėnesių būklėje (ją psichoanalitikai vadina simbiotine faze) padedamas pamatas ateityje laukiančiam atsiskyrimui nuo mamos – savojo Aš at(si)radimui, jo augimui, įtvirtinimui. Tam, kad atsirastų Aš, pirmiausia reikia patirti susiliejimą – tą neatskirumo nuo mamos būklę. Paradoksalu, tačiau kuo tas susijungimas stipresnis, kuo mama geriau supranta vaiko išgyvenimus ir kuo jautriau juos atliepa (atliepdama būtent ir prisideda prie vaiko fantazijos, jog jis esti vienis su mama) jo gyvenimo pradžioje, tuo vėliau atsiskyrimas būna sklandesnis. Kartais žmonės skubina vaiko atsiskyrimo procesą, ir mano, kad kuo kūdikis labiau prisiriš prie mamos, tuo jam bus sunkiau atsiskirti. Tačiau yra priešingai – mamos jautrumas atliepiant vaiko poreikius sukuria vaiko saugumo jausmą, o tik jam esant vėliau vaikas gali ramiai ir be papildomo nerimo leistis „tyrinėti plačiųjų vandenų“ (saugaus prieraišumo teorija jau pusšimtį metų empiriškai tyrinėjama, pavyzdžiui šiame tyrime). O noras atsiskirti nuo mamos esant normaliai raidai visuomet atsiranda tada, kai tam ateina tinkamas laikas. Tai vyksta labai palaipsniui: kai kūdikis išmoksta apsiversti ant pilvuko, ir bando pažiūrėti, kas ten slepiasi už kelių žingsnių (tuomet juk tyrinėja ne mamą, o aplinkinį pasaulį), kai mama siūlo paimti šaukštelį maisto į burną, o kūdikis nusprendžia neprasižioti (juk jis jau žino, kad ji pats gali reguliuoti, ką ims į burną, o ko nenori ragauti), kai išmoksta ropoti, ir stengiasi visu greičiu nuropoti ir patyrinėti, kad slypi kitame kambario kampe, arba primygtinai reikalauja pats apsirengti jo išsirinktus drabužius. Visa tai yra besiformuojančio kūdikio ir vaiko Aš apraiškos, vėliau įgijančios vis kitokį pavidalą, besireiškiačios vis skirtingu elgesiu. Ir visose jose reiškiasi vaiko siekis atrasti, pažinti ir apginti savojo Aš ribas.

Antrieji ir tretieji gyvenimo metai laikomi reikšmingiausiu atsiskyrimo laikotarpiu, kuomet vyksta didžiosios "atsiskyrimo dramos". Maži vaikai dažnai siekia viską atlikti savarankiškai, laisvai tyrinėti pasaulį, tačiau tuo pačiu metu išgyvena nemažai nerimo vis susidurdami su tuo, jog pasaulis nėra saugus mamos glėbys, kad jame kartais gali užsigauti ar išsigąsti. Todėl tuo metu jų elgesys gali būti panašus į švytuoklę: vaikas tai siekia mamos (ar kito žmogaus) artumo bei dėmesio, tai stengiasi nutolti nuo jo ir patirti, kas slypi už namų tvoros. Kartais šis švytavimas būna sklandus, o kartais - nelengvas, kai tuo pačiu metu norima ir būti mamos glėbyje, ir iš jo išsiveržti (tada vaikai dažnai "ožiuojasi", o tėvai nesupranta, ko vaikas nori: vieną akimirką rėkia, kad paduotum žalias kojines, o jas padavus - šaukia raudonų... Gali būti, kad tokiu atveju vaikas nori pats pasiimti ir užsimauti kojines, ir išgyvena dėl to, kad dar nemoka to padaryti (tuomet - puiki proga pasipraktikuoti, nes iššūkis atitraukia vaiko dėmesį nuo "ožių"). Dažnai tėvams nėra lengva pakelti šią antrųjų ir trečiųjų metų krizę, tačiau svarbu prisiminti, kad mūsų sugebėjimas išlikti ramiais (talpinti emocijas), nuraminti nerimaujantį ir paskatinti drąsiai tyrinėti pasaulį parodys vaikui, ką reiškia būti savarankišku ir laisvu.

Taigi, jautrumas vaiko išgyvenimams pirmaisiais gyvenimo metais, pagarba jo bandymams nutolti nuo mamos, bei švelnus paskatinimas atsiskirti – kritiškai svarbūs sveiko vaiko raidai. Tad priglauskime savo kūdikius, o besirūpindami vyresniais - patraukime šalin savo norą kontroliuoti, ir kai reikia - paslėpkime savo ašaras, bei leiskime vaikams gyventi savo gyvenimus. Nes aš nesu tu, o tu nesi aš.