Apie buvimą su kūdikiu

Tėvystė ir mamystė sugrąžina žmones (ypač jeigu jie leidžiasi) prie pačių jų gyvenimo šaknų. Lėtų, paprastų, tikrų... Kaip anądien neseniai tėčiu tapęs draugas, į mano klausimą apie tai, kaip gyvenat, atsakė „miegam, valgom ir kakojam... Ir taip ratu". Taikliau ir negali būti, panašiai turbūt pati būčiau galėjusi atsakyti prieš kurį laiką. Jis kalbėjo apie tai, kad tik gimęs kūdikis gyvena labai paprastais fiziologiniais poreikiais, kuriuos tėvai nepaliaujamai stengiasi patenkinti, ištisą parą. O tuose fiziologiniuose poreikiuose (ir tarp jų) pagrindinę vaiko psichologinę būklę galėčiau pavadinti Tiesiog Buvimu. Būtimi Dasein (nors kūdikis nėra nieko girdėjęs apie M. Heideggerį, jo būtis - nuolatinis klausimas pasauliui).

Mūsų, suaugusių žmonių buvimo būdą daug dažniau apibūdina ne žodis Būti, o Daryti. Mes darome – tam, kad turėtume ką valgyti, kad kažko pasiektume gyvenime, kad kažką sukurtume (ar kažką sunaikintume). Greičiausiai taip ir turi būti, juk vien buvimu pilvo nepasotinsi (nors galbūt budistai man ir prieštarautų, tačiau čia ne apie juos).

Taigi, gimus vaikui, tėvai, o ypač tas žmogus šeimoje, kuris didžiąją laiko dalį praleidžia su kūdikiu, yra nusviedžiami į tikrą Buvimo oazę. Kurioje galima (ir iš vaiko pusės dažniausiai pageidautina) valandų valandas sėdėti/gulėti/vaikščioti tiesiog priglaudus vaiką prie krūtinės, kurioje ryto „darbelis" - tai vaiko rytinis „tualetas", po kurio dažniausiai taip išvargstama, kad ir vėl norisi miego (kai kurie kūdikiai mano: pageidautina ant rankų arba prie krūties). Kūdikio priežiūroje „darymo" yra sąlyginai labai mažai (pakeisti sauskelnes, nuprausti ir pan.), ypač lyginant su tuo, ką dauguma suaugusių žmonių veikia visą dieną (jei netikite, pavartykite labai gražią ir vaikų mėgstamą R. Scarry knygą „Ką žmonės dirba visą dieną", arba paklauskite kokio nors penkiamečio, kuris greičiausiai jau gana išsamiai jums papasakos). Nepaisant to, naujagimius ir kūdikius auginantys žmonės būna ganėtinai užsiėmę, ir dažniausiai neturi laiko jokiems kitiems ne pirmo svarbumo reikalams. Jie būna užsiėmę Buvimu.

Tenka pripažinti, kad Būti ne visuomet ir ne visiems yra labai lengva. Anaiptol... Jeigu mes ne vieną dešimtmetėtį savo gyvenime stengėmės būti kiek įmanoma efektyvesniais darytojais, mums tenka tarsi „perjungti" savo smegenis į kitą režimą, kad galėtumėm atsipalaiduoti ir tiesiog Būti. Manau, kad mamos čia turi šiokį tokį pranašumą (žinoma, jei tik juo pasinaudoja) – nėštumo ir gimdymo patirtis pati savaime padeda įsiklausyti į savo kūną, būti jame ir su juo, daugiau mąstyti, svajoti, jausti. Pamenu, kaip nėštumo pabaigoje jaučiausi labai pakylėta ir negalėjau atsistebėti tuo, jog manyje užaugo vaikas, kuris netrukus bus pasiruošęs gyventi pats. Dabar mane jau stebina tai, kaip kokybiškai aš buvau išmokinta ir išmokusi, jog kas nors pasidaro tik darymo būdu. Kitaip tariant - Reikia Stengtis, vaikeli, kitaip nieko nebus. Ir še tau – vaikas užaugo pats, man iš tiesų nereikėjo nieko daryti. Jis užaugo! Tai juk pats gražiausias darbas mano gyvenime, pats svarbiausias, o man net nereikėjo stengtis! Tada aišku aš nežinojau, kad kūdikio ir vaiko auginime vis dėlto gausu darbų ir darbelių, smagių ir nelabai, na bet viskam ateina savas laikas. Vis dėlto turbūt svarbiausia žinia, kurią tame nustebime gavau, pasiliko ir ateičiai – vaikas auga pats, o mano užduotis – tik sudaryti jo augimui tinkamas sąlygas, patenkinti jo poreikius tol, kol jis nepajėgus jų patenkinti pats. Mylėti ir Būti su juo.

Taigi, linkiu Būti ir Rūpintis, net jei M. Heideggerio ir neskaitėte. Vaikas išmokys, jei tik leisite.