Tėti, aš graži ir be makiažo

Kieme turime draugę - mielą 5 metų mergaitę, kuri mano sūnų ir sūnėną moko gaminti ledus iš smėlio, žaisti restoranus ir aukštai suptis. Ir štai pirmadienio rytą, nustojus lyti, susitinkame lauke - iš toli matau ją ateinančią, nešiną mažu rožiniu lagaminuku ir šviečiančią rožinėmis lūpomis. Su pasididžiavimu ji man parodo savo makiažo lagaminėlį ir, atsisėdusi ant sūpynių, "pudruojasi nosytę". Pasikalbame apie jos turtą ir džiaugsmą jį gavus dovanų nuo tetos. Ir tada kažkoks feministinis impuslas paskatino mane leptelti: "bet tu juk labai graži ir nepasidažiusi!". Mano sūnėnui pašaukus, mergaitė susipakavo lagaminą, ir nuėjo su mano berniukais žaisti smėlio dėžėje. Tik akies krašteliu pamačiau, kad bėgdama nepastebimai nusibraukė į rankovę savo blizgančias lūpas.

Ir aš buvau ta mergaitė, kuri turėjo brangenybę - Velykų zuikučio atneštus kvepalus su undinėle. Mums mažiems ir mažoms (ir dideliems) juk taip svarbu būti gražiais! Mūsų kūno vaizdas - svarbi (nors ne vienintelė) dalis to, kas esame, kaip save ma

tome, ir ką gyvenime veikiame. Taip taip - mūsų kūno vaizdas yra ir tai, kaip aukštai iškelta galva einame per gyvenimą, ir kaip tvirtai žinome, kad esame vertingi. Tą radikaliai pakeisti suaugusiam yra labai sunkus ir ilgalaikis darbas, nes ši "programa" jau yra įrašyta. Įrašyta per kasdieninį mamos ar tėčio žvilgsnį į mus, kai pabusdavome ryte linksmi ar nuliūdę, kai iš smalsumo/ pykčio/išdykumo sugriaudavome tėčio statytą smėlio pilį, netyčia išpildavome stiklinę kompoto ant stalo, gaudavome į pažymių knygelę pagyrimą už gerą mokymąsi ar pastabą, kad "atiminėjo iš berniukų daiktus" (čia man trečioje klasėje taip įvyko). Kai tiesiog būdavome šalia. Milijardai žvilgsnių - ir esame tokie patenkinti savimi, kokie esame.

Vaikų savivertė - kaip liaunas medelis, kuris gali išaugti į tvirtą ir gyvenimo vėjų nepalaužiamą medį, jei tik bus auginamas paramstytas tikrais stulpais. Tie stulpai - tai aplinkinių dėmesys ir žinojimas, kad "tu, vaike, tikrai esi gražus ir geras" (juk kaip ir daugelio kitų dalykų gyvenime, vaikai to dar nežino). Tik neapsigaukite, kad tą medelį galite išauginti tvirtu, apramstę jį nuolatinėmis pagyromis ("tu pats gražiausias ir šauniausias") ir paskatinimais, lūkesčiais ir teisuoliškais pamokymais. Visi mūsų norai, kad vaikas būtų toks, kokį jį norime matyti, o ne toks, koks jis yra, tik apkrauna tą liauną medelį nereikalinga našta. Tiesiog žvelkime į vaikus su meile, nes jie tikrai gražūs ir geri.

Pamačiusi ją, nusivalančią lūpdažį, pagalvojau, kad sugrioviau mergaitės džiaugsmą tuo lagaminėliu - juk tai jai buvo priemonė pasijusti gražia ir švytinčia per visą kiemą. Tačiau tada prie smėlio dėžės atėjo mergaitės tėtis, ir ji, nedelsdama pribėgusi prie jo, sušuko - "tėti, aš graži ir be makiažo!". Manau - neatsitiktinai. Juk pradžių pradžioje mes visos norime būti gražios Jam - savo tėčiui.