Velniūkščiai. Apie gyvenimą pagal receptus ir „iš akies“

Anądien su anyta gaminome kibinus. Ji ne tik šauni šeimininkė, bet ir išmintinga moteris - buvome mano namuose, tad ji, ruošdama tešlą, paklausė: „kiek gramų miltų reikia tešlai?“. Aš žvilgteliu į dubenį su paruoštu mėsos įdaru, ir atsakau: „na, pažiūrėkite, kiek ten mėsos, ir maždaug tiek miltų reikia, „iš akies“....“. Anyta ilgai juokėsi...

Susimąsčiau, kodėl jai tai taip juokinga, o man – taip įprasta. Aš tiesiog nepakenčiu receptų, tai yra, juos skaitau, tačiau priimu kažkaip nerimtai, ir viską vis tiek darau pagal save. Kitaip mane kažkodėl apima nenumaldomas nuobodulys. O kartais laikytis receptų atrodo tiesiog nepraktiška. Na nejaugi eiti dabar į parduotuvę pirkti to recepte parašyto kefyro? Gal tiks šaukštas grietinės ir likusio jogurto indelis? Ir net jei tokie eksperimentai kartais nuvilia, desertui sudainuoju dainos „I did it my way“ posmą, ir ramu.

Tačiau čia ne tik apie virtuvės receptus. Gyvenime mes visi daugiau ar mažiau naudojamės kitų žmonių sukurtais receptais. Maži mes klausomės tėvų ir mokytojų nurodymų, stebime bendraamžius, stengdamiesi pakartoti jų patirtį (arba jos išvengti). Tačiau šalia jau žinomų receptų mumyse gyvena ir toks velniūkštis, kuris skatina ieškoti savų receptų, o kartais tiesiog daryti priešingai, nei sako kiti (ypač suaktyvėjęs būna antrajame žmogaus gyvenimo dešimtmetyje, bet manau ir tikiuosi, gyvas jis visuomet). Mano sūnus šiuo metu (dar tik pačioje pirmo dešimtmečio pradžioje) labai mėgsta tokį „atvirkštukų“ žaidimą – kai aš purtau galvą, jis linguoja, kai aš sakau „lipk laiptais“, jis sako „nelipk“ (žaidimų aikštelėje kartą įkalbinėjau jį „nečiuožti“, kai atsibodo jo trūnijimas čiuožyklos viršuje), o pakvietimas „nevalgyti“ mūsų šeimoje tam tikru metu buvo visai įprastas).

Nesiginčysiu su patarle, kuri sako, kad „protingi mokosi iš svetimų klaidų“. O ir vaikų velniūkščiai dažnai pasireiškia ne tik mielais „atvirkštukų“ žaidimais, bet ir visus varginančiu užsispyrimu daryti savaip (net ir tada, kai jų sprendimai dėl patirties stokos jiems patiems žalingi). Tačiau manau, kad savi bandymai, savi receptai ir savos klaidos – tai kūrybos pagrindas. O tas velniūkštis – vienas iš mūsų energijos gyventi ir džiaugtis gyvenimu, šaltinių. Todėl nebijokime, kai mūsų vaikai bando ir klysta (na, išskyrus narkotikus) – padėkime jiems draugauti su velniūkščiais jų viduje, juos pažinti, ir nukreipti teisinga linkme. Nes gyvenimas be velniūkščių – velniškai nuobodus ir nekūrybingas.

O jei sugrįšime į virtuvę – nežinau, kuris kelias (receptų ar bandymų) joje teisingesnis. Kiekvienam savas. Tačiau pažadu, kad kai kitą kartą gaminsiu Tiramisu, kiaušinių nepakeisiu grietinėle– tai buvo klaida.