Mamos ir maistas

Jei jūs kada nors buvote anūkai, atvykę pas močiutę, ir po lėkštės silkės, dviejų – baltos mišrainės, ir dar blynų desertui, girdėjote „na šitas vaikas visai nieko nevalgo...“, arba sūnūs ir dukros studentai, keliavę į didmiestį pilnu lagaminu balandėlių ir kotletų, tikrai žinote – mamos ir maistas yra labai glaudžiai susiję reiškiniai. Ir tik susilaukusi savo vaiko, pradėjau maždaug nujausti, kodėl taip yra...

Viena iš svarbių mamos užduočių pagimdžius kūdikį – neleisti jam badauti. Ir tas pamaitinimas toks vaikui gyvybiškai svarbus, kad mamai ši atsakomybė visiems laikams užsifiksuoja smegenyse, net po daugybės metų kuždančiose tyliu balsu „kaip gi jis, kažin ar sotus?“.

Manau, kad taip dažnai tarp mamų kylantys karai dėl žindymo ar maitinimo mišinuku (taip taip, turbūt jokiu kitu vaikų auginimo klausimu nemačiau tokių aršių bei teisuoliškų diskusijų, kaip dėl kūdikio maitinimo) yra susiję su šio klausimo jautrumu mamoms – mums tikrai svarbu gerai pamaitinti savo vaikus. Deja, kartais dėl tos svarbos ir kyla visokios problemos. Nes ten, kur svarbu, pilna visokiausių malonių ir nemalonių jausmų – džiaugsmo ir nusivylimo, ramybės ir pykčio bei nerimo...

Tiek mamos, tiek vaiko jausmai užima labai svarbią vietą tame, kaip sėkmingai mums pavyks maitinti savo vaikus, su kokiais iššūkiais susidursime (o turbūt kiekviena susiduriame), ir kaip pavyks juos įveikti. Tie jausmai (ir teigiami, ir neigiami), kuriuos patiriame su vaiku šioje kulinarinėje aug(in)imo kelionėje yra gana svarbi mamos ir vaiko santykio dalis. Ir šioje kelionėje galioja dviejų krypčių eismas – elgesiu prie stalo (buteliuko ar krūties) vaikas parodo, kas jį džiugina ir kas slegia. Mums telieka visai „nesudėtinga“ užduotis – suprasti, kas už tokio elgesio slypi.

Tarkime, vaikas tampa itin nevalgus, o mama tampa nuolat susirūpinusi, ar jis sotus (o kuri mama nesirūpintų?). Priežasčių, kodėl tai prasidėjo, gali būti daugybė, tačiau būtent mamos susirūpinimas gali pradėti ydingą ratą: mama siūlo – vaikas atsisako – mama siūlo aršiai – vaikas bėga greitai ir t.t. Analogiški ydingi ratai gali pasitaikyti su įvairaus amžiaus vaikais (kūdikiai nuo krūties gal nepabėgs, bet nusisukti šaižiai rėkdami – gali).

Todėl pirmiausia vaiko nevalgumo atveju svarbiausia situacijos nepabloginti – tai yra, kartais nedaryti nieko, nepasiduoti pykčiui, nerimui ar panikai, o duoti sau laiko ir erdvės pajausti ir pamąstyti, kas ir kodėl vyksta. Taip taip, žinau, kaip lengva „ramiai pamąstyti“, kai šalia klykia kūdikis. Ir vis dėlto, kai jie (ar mes) nurimstame, turime puikią progą savęs paklausti – ką mano vaiko elgesys valgant man sako apie jo jausmus ir išgyvenimus? Mūsų atsakymas nebūtinai iškart bus teisingas, tačiau kartais pokyčių pradžiai užtenka tinkamų klausimų – vaikas ima jausti, kad mums rūpi jo išgyvenimai. O su laiku ir atsakymai gali tapti vis aiškesni.

Viena dažnesnių vaiko atsisakymo valgyti priežasčių – tai jo savarankiškumo troškimas. Todėl gana dažnai valgymo problemos paaštrėja tais vaiko raidos laikotarpiais, kai itin siekiama išsiveržti iš globojančios mamos glėbio, ir parodyti, koks didelis ir savarankiškas užaugai (taip taip, tokį siekį – būti atskiru asmeniu nuo mamos – turi jau pirmųjų metų kūdikiai, net jei tuo metu tas atskirumas dar labai nesavarankiškas). Tokiais atvejais padeda mokymasis savarankiškai valgyti, norimo maisto pasirinkimas, galų gale – laisvė atsisakyti maisto, nesulaukiant už tai mamos nepritariančio žvilgsnio, žodžių ar (būna ir taip) bausmių. Beje, visoms mamoms, susiduriančioms su vaikų valgymo problemomis, rekomenduoju C. Gonzales knygą „Mano vaikas nieko nevalgo“. Jei ir nerasite tikslios savo situacijos diagnozės ir gydymo plano, mažų mažiausiai ši knyga jus nuramins. Kaip Pūkuotukas sakė: „Ramybės, tiktai ramybės“ - ir visus sunkumus tikrai įveiksite.

Na, o ką daryti, kai tau jau virš 30, o mamai vis dar atrodai neprivalgęs? Pavalgyti ir padėkoti už rūpestį. Nes mamoms tikrai rūpi, ir nieko čia nepakeisi.