Apie stebuklingas mamų galias. Fizinis skausmas.

Vakar nuo savo vyro ir sūnaus gavau į kaktą su kastuvu. Teisybės dėlei turiu pripažinti, kad kastuvas buvo žaislinis, smūgis netyčinis, ir aš pati įlindau į grubaus vyriško žaidimo „atimk iš manęs, o aš tau neduosiu“ sūkurį. Bet vis tiek skaudėjo, ir supykau, net įsiutau akimirkai... O nuleidusi garą pradėjau galvoti, kaip dažnai nukritusio ar kitaip užsigavusio vaiko ašaros nėra vien tik skausmo, bet ir liūdesio, nusivylimo, pykčio, bejėgiškumo...

Kai Artūrui buvo maždaug vieneri (labai skausmingas metas), kažkur skaičiau, kad maži vaikai kartais savo netyčinius susižeidimus suvokia panašiai kaip mes – tyčinį fizinį smurtą (o šis juk sukelia ne šiaip liūdesiuką, o didelį pyktį). Jie gali manyti, kad pasaulis juos užpuolė, o šalia esanti mama ne tik kad neapsaugojo, bet greičiausiai buvo šio sąmokslo bendrininkė! Man visai nepatiko ta mintis, nes visiškai išvengti traumų neįmanoma, ir net be šios informacijos per dažnai jaučiausi kalta, kad neapsaugojau savo brangenybės. O kartais viduje gal ir pyktelėdavau, kad neapsisaugojo pats...

Tačiau, visi šie jausmai praeina, jei tik jiems leidžiame. Kaltę patraukiame į šalį (rekomenduoju), skausmą nupučiame, pyktį priimame į savo glėbį, liūdesį apkabiname. Nes mamos turi visas šias stebuklingas galias, ir perduoda jas savo vaikams. Po tūkstančių tokių nupūtimų, glėbių ir apkabinimų jie tikrai įsitikina, kad šiame skausmingame konflikte su stalo kampu, siena ar grindimis mes, mamos, esame jų pusėje. O stebuklingų galių perdavimo procese kartu su vaiku galime suprasti, kad gyvenime kartais skauda, ir teks su tuo susitaikyti. Tai va, vakar gavau į galvą su kastuvu, ir kaipmat nebepykstu.

O jūs, mamos, ar bandėte kada specialiai trinktelėti galvą į sieną ar grindis maždaug tokiu stiprumu, kaip ką tik girdėjote suskambant savo vaiko galvą? Jei ne, linkiu ir nebandyti.