Pyktis ir gėda žaidimų aikštelėje

Stebiu, kaip mama vaikų žaidimų aikštelėje gėdina savo trimetę, kai ši stipriomis rankytėmis bando apsaugoti savo žaislinį vežimėlį su įsodinta lėlyte. Prieš akimirką prie jos pribėgęs gerokai jaunesnis pyplys bandė jos turtą atimti, o negavęs ėmė verkšlenti. Mama drausmina savo mergytę, sakydama, kad „reikia dalintis, nes berniukas irgi nori pažaisti, o tu jau pažaidei“. Negražu nesidalinti, ir geros megaitės taip nesielgia.

Ir tikrai pajuntu empatiją (che che, verkšlenantis berniukas šįkart ne mano) tai mamai – aš irgi kartais noriu, kad mano sūnus elgtųsi gražiai, o jo parodyti altruistiniai veiksmai nušvistų mano galvoje, nupiešiantys gražius ateities vaizdus (studentas sūnus savanoriauja Betanijoje, o pagyvenęs gauna kokį „Garbės piliečio“ apdovanojimą (Nobelio Taikos premija tegul lieka kažkur giliai pasąmonėje)). Tačiau...

Pikta mergaitės veido išraiška mane sugrąžina į dabartinę realybę (tiksliau, kitas fantazijas), ir aš bandau įsivaizduoti, kaip visa ši situacija turėtų atrodyti jos akimis.

Taigi, vežioju aš vieną dieną savo brangųjį, ką tik gimusį, miegantį kūdikėlį Bernardinų sode... Prie manęs pribėga toks diedukas, bando pagriebti iš mano rankų vežimėlį, ir sako:

- aš noriu dabar pavežioti.

- atleiskite, bet jis mano kūdikis.

Tada prisistato labai didelis žmogus (tarkime, 340 cm ūgio, kas maždaug atitinka mamos ir jos dukrelės ūgio santykį), kurį šiaip jau vadinu mama, ir esu nusisamdžiusi kaip savo angelą sargą, lydintį mane nuo gimimo, ir dar prieš tai. Ir tas didelis žmogus (jau nebepanašus į angelą sargą) sako man: „nu nu nu, kaip negražu nesidalinti. Tu jau PAŽAIDEI su savo kūdikiu, o dėdė neturi kūdikio, tad turi jam jį atiduoti.“

Džiaugiuosi, kad šioje situacijoje dalyviai sugebėjo daugiau ar mažiau komunikuoti žodžiais, o mergaitės rankos buvo pakankamai stiprios išlaikyti vežimėlio rankeną. Deja, neretai nutinka taip, kad vežimėliai, mašinytės ar kitos gėrybės yra tiesiog atimamos, o suaugusieji protingais veidais moko vaikus dalintis. Tačiau juk suaugusiųjų pasaulyje mes NEPRIVALOME dalintis savo mašinomis, namais, vaikais ar vyrais. Ir kartais mes GALIME pasidalinti kuo nors su kitais, kai to trokšta mūsų širdis (na, nebūtinai vyrais ar vaikais, bet pinigais, daiktais ar namais dalintis su stokojančiais yra sveikintina).

Turime suprasti, jog vaikų žaidimas – labai rimtas reikalas. Tai nelengvas, reikalaujantis daug jėgų darbas, kurį vaikai dirba kasdien tam, kad augtų ir vystytųsi. Džiugu, kai šis darbas atneša malonumą (taip ir turėtų būti, juk mes, suaugusieji, taip pat patiriame malonumą dirbdami kūrybiškai ir iš širdies, o vaikai dažniausiai taip ir žaidžia), tačiau tai visiškai nesumenkina pačio žaidimo svarbos, rimtumo ir realumo. Tad mes, suaugusieji, turime gerbti ir saugoti vaikų žaidimo erdvę, jos ribas, ir jokiu būdu neatiminėti vaikų darbo įrankių (hm, na kažin kaip būtų, jei šią akimirką kas iš manęs kompiuterį atimtų, nes jau „pažaidžiau“).

O verkšlenantis pyplys šioje situacijoje gali po truputį mokytis, kad ne viską gali gauti vos užsigeidęs.

Taigi, pykstu už visus vaikus, iš kurių šiandien kas nors atėmė žaislus, ir gėdijuosi už visas akimirkas, kai tyliai skatinau ar paslapčia tikėjausi savo sūnaus „gražaus“ elgesio žaidimų aikštelėje.