Apie geras mamas

Net ir girdėdama tą įkyrų balsą iš ateities, kai 15-metis Artūras man rėžia į akis, kad esu pati blogiausia pasaulyje, nes neleidžiu į vakarėlį vidury savaitės, žinau, kad esu gera mama. Ir geras mamas sutinku kasdien, tačiau kaip dažnai (gerokai per dažnai) girdžiu, kad mamos nesupranta, kokios geros mamos jos yra! Ir kaip dažnai man joms norisi pasakyti:

- Ei, tu esi gera mama, nepaisant to, kiek nevilties ar siaubo akimirkų (sąmoningų ar nesąmoningų) išgyvenai gimus tam stebuklui (kuris penktą iš eilės bemiegę naktį gal ir nebe toks stebuklingas atrodė...), kiek savaičių, mėnesių ar metų žindei/nežindei, kiek kartų šaukei ant savo vaiko (juk akivaizdu, kad kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau ir garsiau), kaip dažnai tau kyla noras ne paguosti savo zirziančią brangenybę, o užsidėti pagalvę sau ant ausų... Nepaisant savo ir savo vaiko sėkmių bei nesėkmių, tu esi gera mama, nes visuomet darai dėl jo viską geriausia, ką gali.

Manau kad dabartinis tikėjimas ir žinojimas, kaip smarkiai mūsų vaikų gyvenimą, asmenybės formavimąsi ir apskritai visą ateities gerovę lemia mūsų elgesys su mažaisiais (nesiginčiju su tuo), tėvams suteikė ir kitą „dovaną“ - didžiulę naštą nuolatos stengtis būti labai gerais tėvais. O jei dar pridedame mūsų vidurinėje klasėje itin paplitusį perfekcionizmą, gauname – nuostabius, mylinčius tėvus, kurie, susidūrę su vaiko dideliais ar mažais sunkumais, ieško (ir tikrai randa) daugybę savo klaidų, ir dažnai pasijaučia blogais tėvais. Taigi... Visi vaikai turi didelių ar mažų sunkumų (o taip, nes vaiko aug(in)imas yra labai sunkus, ilgas, pilnas pakilimų ir nuosmukių, duobių ir pavojų, procesas). Ir labai šaunu, kad šiais laikais mes turime labai daug galimybių sužinoti, kaip tinkamai auginti vaikus, tačiau svarbu nepamiršti – esi gera mama. Taškas.